PAVASARINĖ KARPIŲ VIREMIJA
Yra išvesta daug kultūrinio karpio veislių ir atmainų, kurios skiriasi nuo savo protėvio sazano ne tik eksterjeru, bet ir anatominėmis, fiziologinėmis savybėmis. Pakito ir šios rūšies žuvų imuninės savybės, tai yra, karpiai tapo kur kas imlesni įvairiems patogenams ir jautresni aplinkos sąlygoms, o dekoratyvinės karpių veislės bei atmainos dažnu atveju tampa pagrindiniu ligos sukėlėjo pernešėju.
Lietuvos natūraliuose vandens telkiniuose ir privačiuose tvenkiniuose stebimi staigūs žuvų gaišimų atvejai verčia iš naujo pažvelgti į žuvų bei kitų vandens organizmų ligų profilaktiką ir kontrolę. Nors gaišta įvairių rūšių žuvys, imliausios yra karpinių būriui (Cypriniformes) priklausančios žuvys: paprastasis karpis (Cyprinus carpio carpio), Koi karpis (Cyprinus carpio koi), auksinis karosas (Carassius carassius), baltasis plačiakaktis (Hypophthalmichthys molitrix), margasis plačiakaktis (Aristichthys nobilis), baltasis amūras (Ctenopharyngodon idella), sidabrinis karosas (Carassius auratus), paprastoji meknė (orfa) (Leuciscus idus), paprastasis lynas (Tinca tinca), paprastasis karšis (Abramis brama), paprastoji kuoja (Rutilus rutilus) ir kt...
Didžiausią grėsmę ir žalą karpinėms žuvims , tiek įveistoms į natūralius vandens telkinius, tiek auginamomss akvakultūros ūkiuose ar dekoratyviniuose baseinuose, kelia virusinės ligos. Pavasarinė karpių viremija (PKV) – viena iš pavojingiausių virusinių karpinių žuvų ligų.
Etiologija
PKV sukėlėjas priklauso Vesiculovirus genčiai, Rhabdoviridae virusų šeimai (Carsten, 2010). Viruso genomą sudaranti RNR yra nesegmentuota, viengrandinė. Patogenas patenka į žuvies organizmą per žiaunas ir sparčiai pasklinda į kepenis, inkstus, blužnį bei virškinamąjį traktą.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad serga daugelis karpinių būrio žuvų, taip patvirusas išskirtas iš žuvų, nepriklausančių karpinių būriui: paprastojo (europinio) šamo (Silurus glanis), europinės lydekos (Esox lucius), tilapijos (Sarotherodon niloticus) (Soliman et al., 2008) ir vaivorykštinio upėtakio (Oncorhynchus mykiss) (Jeremic et al., 2004).
Ligos protrūkiai pasireiškia, kai vandens temperatūra būna tarp +11 ir +17 oC. Žuvys serga retai, esant žemesnei nei +10 oC temperatūrai. Žuvų mirtingumas pradeda mažėti, kai vandens temperatūra pasiekia +22°C (Fijan, 1988). Bakterinės ligos ir parazitai tiesiogiai įtakoja žuvų mirtingumo lygį.
Virusas paveikia visų amžiaus grupių žuvis, tačiau jautriausios iki 1 metų amžiaus. Viruso platintojai yra tiek kliniškai sergančios, tiek be klinikinių simptomų virusą pernešančios laukinių ar kultūrinių rūšių žuvys. Nustatyta, kad būtent sukėlėjo perdavimas tiesiogiai per sergančias ar infekuotas žuvis yra pagrindinis ligos platinimo būdas. Žuvų transportavimas ir vandens telkinių įžuvinimas žuvimis, kurioms neatlikti laboratoriniai tyrimai PKV atžvilgiu, yra tiesiausias kelias ligos plitimui. Dekoratyvinės žuvys, tokios kaip auksinės žuvelės, koi karpiai, taip pat yra imlios virusui ir ,,nekaltas“ vienos ar kelių dekoratyvinių žuvelių paleidimas į vandens telkinį gali būti viremijos pradžia. Be tiesioginio, horizontalaus viruso pernešimo, neatmetama ir vertikalaus perdavimo tikimybė, nes patogenas išskirtas iš karpių patelių kiaušidžių skysčio (Fijan, 1988).
Ligos paplitimas
Ilgą laiką geografinės PKV paplitimo ribos driekėsi ties kontinentinės Europos šalimis (Baltarusija, Gruzija, Lietuva, Moldova, Rusija ir Ukraina), kur žiemos metu vyrauja žema temperatūra. Tačiau 1998 metais liga nustatyta Brazilijoje, 2002 metais – dvejose skirtingose vietose JAV, 2006 metais – Kanadoje.
Lietuvoje PKV pirmą kartą užregistruota 1966 metais. Staiga masiškai susirgo 1 m. amžiaus karpiai, praėjus dviem savaitėms nuo jų perkėlimo iš žiemojimo tvenkinių. Patologiniai pakitimai visose žuvusiose žuvyse buvo identiški: ryškiai išreikšta anemija, egzoftalmija, ascitas, odos ir žvynų dangos vandenė, šviesiai rusvai pilkos kepenys, kelis kartus padidėjusi, tamsiai raudonai juodos spalvos blužnis. Kraujo išsiliejimai buvo tik akies obuolio sienelėje. Per 10 dienų žuvo visi perkelti į auginimo tvenkinį karpių metinukai. Ypač plačiai epizootija pasireiškė 1986 metais. Gaišo virš milijono dvivasarių karpių. Liga pasireiškė tiek žiemojimo, tiek auginimo tvenkiniuose, tuoj po žuvų perkėlimo. Iš sergančių žuvų gyvių (reikėtų naudoti – žuvų)išskirtas ir diagnozuotas pavasarinės viremijos sukėlėjas – Rhabdovirus carpio. Vėlesniais metais infekcijos protrūkiai sumažėjo, bet visai neišnyko ir kartojasi.
Ligos sunkumas priklauso nuo kelių veiksnių: vandens temperatūros, žuvų tankio, amžiaus, sveikatos būklės, patiriamo streso. Europos akvakultūros tvenkiniuose jaunų karpių netektis gali siekti iki 70 proc. (Ahne et al., 2002), bet tiesiogiai dėl ligos žūva vidutiniškai nuo 1 iki 40 proc. žuvų. Epizootijos metu žūsta ne visos žuvys, tačiau išgyvenusių organizme dažniausiai lieka patologiniai pakitimai vidaus organuose. Ligos sukėlėjai – obligatiniai citoparazitai – dauginasi vidaus organų audinių ląstelėse, jas žaloja ar sunaikina. Po PKV protrūkio išgyvenusioms žuvims nustatomi ryškūs pokyčiai vidaus organuose. Dėl hepatocitų pažeidimo dažnai sutrinka kepenų funkcinis pajėgumas (sumažėja iki 50 proc. ir daugiau). Todėl sekančiais metais po ūmios viremijos, 3 m. karpiai ima gaišti per patį vidurvasarį, kai mityba yra labai intensyvi. Sutrikus kepenų funkcijai, organizmas nepajėgia suvirškinti ir įsisavinti didesnio pašarų kiekio. Išsivysto alimentinė intoksikacija ir žuvys gaišta, skrodžiant randami kepenų pažeidimai.
Vadovaujantis 2008 metų Europos Komisijos direktyva 2008/53/EB, pavasarinė karpių viremija buvo išbraukta iš neegzotinių ligų, apie kurias būtina pranešti atsakingoms ES institucijoms, sąrašo. Pagrindiniai oficialūs tokio sprendimo argumentai buvo tokie, kad PKV pripažįstama kaip endeminė, tai yra, pastoviai egzistuojanti liga ir ją galima kontroliuoti valstybių narių lygmeniu. Tačiau viešai nediskutuota apie ekonominius motyvus: patiriamos išlaidos, susijusios su PKV pasekmių šalinimu, yra neproporcingai didelės ir labiau apsimoka žuvų prieaugio netekimus nurašyti gamybiniams nuostoliams. Deja, PKV sukėlėjo Rhabdovirus carpio patogeniškumas nuo to nei kiek nesumažėjo.
Diagnozavimas
PKV nustatoma, atliekant laboratorinius tyrimus keliais metodais. Vienas iš jų yra viruso izoliacija ląstelių kultūrose. Greitesniam diagnozavimui atliekamas imunofluorescencinis antikūnų tyrimas (angl. Immunofluorescence Antibody Test, IFAT) ar imunofermentinės analizės tyrimas (angl. Enzyme – Linked ImmunoSorbent Assay, ELISA). Patogenui patvirtinti taikomas atvirkštinės tarnskripcijos polimerazės grandininės reakcijos (angl. Reverse Transcription Polymerase Chain Reaction, RT PCR) diagnostinis metodas. Didžiausias virusų kiekis infekuotose žuvyse randamas kepenyse ir inkstuose, kur kas mažesnis – blužnyje, žiaunose ir smegenyse.
Svarbu žinoti, kad praėjus ūmiai ligos stadijai, ne visada įmanoma nustatyti virusą. Todėl epizootinės situacijos įvertinimui tikslinga naudoti antikūnų, susidariusių prieš PKV sukėlėją, nustatymo metodą. Jis parodo ankstesnį, bet ne dabartinį, virusinės infekcijos pasireiškimo lygį, kuris aktualus visos žuvų populiacijos sveikatos būklės vertinimui. (Dixon, 2008).
Ūmios viremijos atveju gaišta daugelis žuvų. Sergančios nebūdingai plaukioja, gaudo orą, praranda pusiausvyrą, vėliau atsiranda letargija, odos patamsėjimas. Klinikiniai ligos požymiai yra šie: akių išverstakumas, išblyškusios žiaunos, hemoragijos odoje, pelekų pagrinde ir išeinamojoje angoje, išpūstas pilvas, patinusi, išsikišusi išeinamoji anga su gleivėmis ir fekalijų likučiais. Visi paminėti požymiai nebūtinai pasireiškia vienam individui. Ligos diagnozavimą apsunkina tai, kad, paminėtus požymius gali sukelti ir kiti žuvų patogenai, nebūtinai PKV. Taip pat, žuvys gali gaišti ir be išorinių klinikinių požymių.
PKV būdingi išoriniai pokyčiai: hermoragijos odoje, išpūstas pilvas, egzoftalmija (H.J. Schlotfeldt).
Ligos profilaktika
Tyrimais nustatyta, kad PKV virusas išlieka gyvybingas 5 savaites išorinėje aplinkoje: upės vandenyje, esant temperatūrai +10 oC; daugiau nei 6 savaites tvenkinių dumble, esant temperatūrai +4 oC. Viruso gyvybingumas tvenkinių dumble mažėja iki 4 dienų, kai temperatūra +10 oC. Sukėlėjas inaktyvuojamas per 30 min., esant +56 oC temperatūrai,; esant šarminei aplinkai (pH 12), virusas nukenksminamas per 10 min., o rūgščioje aplinkoje (pH 3) – per 2 valandas (Ahne, 1986).
Pagrindinės profilaktinės priemonės prieš PKV yra susijusios su biosaugos reikalavimų laikymusi. Tvenkiniai turi būti reguliariai valomi ir dezinfekuojami, o tvenkinių aptarnavimui naudojama įranga – dezinfekuojama. Tos pačios įrangos negalima naudoti visiems tvenkiniams. Labai svarbus motininų žuvų, naudojamų veisimui, sveikatos būklės vertinimas, atliekant laboratorinius tyrimus. Pilnavertis šėrimas, atitinkamas žuvų tankis ir streso eliminavimas sudaro natūralų barjerą PKV protrūkiams.
Darius NIENIUS
