Zoonozės, susijusios su žuvimis ir žuvininkystės produktais
Dauguma žmonių infekcinių ligų yra sukeliamos patogenų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, įvairių gyvūnų yra perduodami žmonėms. Infekcinės ligos, kuriomis, esant įprastinėms, natūralioms sąlygomis, žmonės užsikrečia nuo stuburinių gyvūnų ar vice versa (atvirkščiai) yra vadinamos zoonozėmis. Šiai dienai yra žinoma daugiau nei 200 zoonozių, kurios pasireiškia dėl abipusio žmonių ir gyvūnų kontakto. Apie 75 % infekcinių ligų, kuriomis serga žmonės yra gyvūninės kilmės ir apie 60 % patogenų, kurie sukelia žmonių negalavimus yra zoonotinės kilmės. Zoonozes sukeliantys patogenai gali būti virusai, prionai (baltyminės kilmės dalelės, sukeliančios kai kurias ligas), bakterijos, grybeliai, pirmuonys, helmintai, taip pat nariuotakojai (vabzdžiai ir kt.). Žuvys ir žuvininkystės produktai nėra tarp labiausiai paplitusių zoonozių šaltinių ir jų pasekmės žmonėms nėra labai sunkios, tačiau nesilaikant žuvų ruošimo maistui sąlygų ir higienos reikalavimų ar netinkamai apdorojant žuvis, užsikrėtimo pavojus yra realus.
Zoonozių paplitimo priežastys
Globalėjant pasauliui, zoonozės kelia nuolatinę grėsmę visai žmonijai. Klasikinės infekcinės ligos, tokios kaip pasiutligė, maras ar geltonoji karštinė, žinomos jau kelis amžius, tačiau yra neišnaikintos, nepaisant didelių pastangų. Zoonozių grėsmę didina įvairios priežastys, tokios kaip per didelis gyventojų skaičius atitinkamose teritorijose, karai ar stichinės nelaimės ir dėl jų blogėjančios gyvenimo sąlygos, vandens trūkumas ar užteršimas nuotekomis, nepakankamos higienos ir visuomenės sveikatos priemonės, sąlytis su graužikais, benamiais ar laukiniais gyvūnais. Pažymėtina, kad ne vien tik skurdas ar katastrofos įtakoja zoonozių kilimą. Kita grupė priežasčių yra susijusi būtent su gyvenimo kokybės gerėjimu, t. y. galimybės keliauti praktiškai be kliūčių į įvairiausius egzotinius kraštus, vis įvairesnė prekyba ūkiniais ar egzotiniais gyvūnais ir jų produktais, natūralių barjerų tarp įvairių ekosistemų naikinimas ar nykimas. Be to, kai kurių zoonozių sukėlėjai, kaip pvz. tuliaremijos (Francisella tularensis), jersiniozės (Yersinia pestis),
bruceliozės (Brucella spp.), Juodligės (Bacillus anthracis), Ku-karštligės (Coxiella burnetii) ir hemoraginės karštligės virusai gali būti panaudoti kaip bioterorizmo ginklai.
Zoonozių sukėlėjų ,,šeimininkai“
Kaip minėta, žmonės zoonozėmis gali užsikrėsti nuo įvairių gyvūnų ar jų produktų, t. y. naminių ūkinių ar dekoratyvinių, laukinių, tame tarpe paukščių, žuvų ar vandens gyvūnų. Vokietijos mokslininkų duomenimis iš detaliai ištirtų 156 zoonozių, kuriomis žmonės gali užsikrėsti nuo gyvūnų, šių ligų sukėlėjų preliminarus * pasiskirstymas tarp įvairių gyvūnų rūšių yra toks:
* – kai kurie sukėlėjai yra susiję su keliomis gyvūnų rūšimis
(Šaltinis: Zoonoses Infectious Diseases Transmissible from Animals to Humans, Fourth edition, Bauerfeind R et al. 2016)
Lentelėje nenurodyti vabzdžiai sudaro didžiausią dalį tarp potencialių zoonozių platintojų, kadangi jie labai dažnai veikia tarpinėje zoonozės grandinėje dar kaip ir užkrato pernėšėjai.
Žuvys ir žuvininkystės produktai kaip potencialūs zoonozių šaltiniai
Visuotinai pripažįstama žuvininkystės produktų nauda žmonių mitybai. Šių produktų paklausa didėja su
kiekvienais metais.
Paklausai patenkinti, vien tik laisvėje (ežeruose, jūrose, vandenynuose) sugautų žuvų nepakanka, todėl žuvų auginimas dirbtinėmis sąlygomis – akvakultūra, visame pasaulyje vystoma labai sparčiai ir intensyviai. Žuvininkystės produktų paklausos didėjimas praktiškai patenkinamas tiktai akvakultūros produkcijos gamybos augimo dėka.
Lietuvoje taip pat daugėja žmonių, auginančių žuvis uždarose recirkuliacinėse sistemose ar privačiuose tvenkiniuose iš kurių žuvininkystės produktai dažniausiai realizuojami mažmeninės prekybos vietose. Mėgėjiškos žūklės entuziastų, kurie laimikį suvartoja savo reikmėms, ratas taip pat plečiasi.
Žuvininkystės produktų gamybos intensyvėjimas, naujų, egzotiškų ar selekcijos būdu išvestų žuvų auginimas ir naudojimas maistui ar neatsakingas požiūris į genetinius eksperimentus gali sudaryti prielaidas jau žinomų žuvų patogenų sukeliamų infekcijų išplitimui ar šių patogenų mutacijoms.
Su žuvimis ir žuvininkystės produktais susijusių zoonozių sukėlėjai ir jų plitimo būdai
Yra žinoma, kad jūriniame (sūriame) vandenyje gyvenančios bakterijos gali sukelti infekcijas per žaizdas odoje kai žmonės paprasčiausiai plaukioja ar vaikščioja pajūriu. Bakterijos, priskiriamos tokioms rūšims kaip Vibrio spp., Shewanella spp., Staphylococcus spp., ir Micrococcus spp., buvo išskirtos iš žaizdų žmonių odoje. Žuvų įkandimai retai kada sukelia infekcijas, tačiau kai kurios bakterijos Vibrio vulnificus, V. parahaemolyticus, V. carchariae, Halomonas venusta, Photobacterium damsela, Erysipelothrix rhusiopathiae, Aeromonas hydrophila ir Clostridium spp. buvo išskirtos iš žaizdų, atsiradusių nuo žuvų įkandimų.
Daugelis bakterijų, paprastai laikomų žuvų zoonozėmis, yra fakultatyvūs patogenai, turintys aplinkos nišą, ir dažnai neįmanoma atskirti įprastų infekcijų ir griežtų zoonozių.
Pavojingiausios yra helmintų sukeliamos infekcijos, kurios perduodamos per maistui naudojamas žuvis ar žuvininkystės produktus
Anisakiazė – žmogui virškinimo organų veiklos sutrikimais ir jų skausmais pasireiškiantis susirgimas, kurį sukelia apvaliųjų kirmėlių Anisakis šeimos Anisakis simplex ir Pseudoterranova decipiens lervos.
Su maistui naudojamomis žaliomis, termiškai neapdorotomis jūrinių vandenų žuvimis (silkės, skumbrės, menkės, lašišos, plekšnės ir t. t.) ar kalmarais į žmogaus organizmą patekusios lervos įsiskverbia į skrandžio arba plonosios žarnos sieneles ir sukelia uždegimus (granulomas) ar opas. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų. Pacientams pasireiškia stiprūs epigastriniai skausmai, pykinimas ir vėmimas. Dėl pažeidimų gleivinėje gali atsirasti kraujo skrandžio sultyse ar išmatose.
Žmonės yra atsitiktiniai šeimininkai parazito vystymosi cikle. Į žmogaus organizmą patekusios lervos toliau nesivysto ir išgyvena iki vienos savaitės. Paprastai ūmus infekcijos simptomai išnyksta po savaitės, tačiau degeneraciniai ir vėlesni regeneraciniai pakitimai gali išlikti ilgesnį laiką. Be virškinimo organų veiklos sutrikimų, lervų medžiagų apykaitos poveikyje gali pasireikšti alerginis jautrumas. Pažymėtina, kad alergines reakcijas gali sukelti ir negyvos lervos, esančios ir tinkamai termiškai apdorotose žuvyse.
Anisakis lervos dažniausiai būna nuo 15 iki 20 mm ilgio, balkšvos spalvos, o Pseudoterranova lervos paprastai būna didesnės (nuo 20 iki 40 mm ilgio), nuo raudonos iki rudos spalvos. Žuvyse jos aptinkamos kūno ertmėse, raumenyse ar kt. audiniuose. Įdėmiai apžiūrėjus jos gali būti matomos ir plika akimi.
A ir B – Anisakis simplex lervos žuvies raumenyse ir pilvo ertmėje Foto: Kat Merk
C – Pseudoterranova decipiens lerva Atlantinės menkės raumenyse; Foto: Lena Measures
Kapiliariazė yra apvaliųjų kirmėlių sukeliamas susirgimas, kuris priklausomai nuo sukėlėjo rūšies, patekęs į žmogaus organizmą gali lokalizuotis skirtingose kūno vietose ar organuose. Capillaria philippinensis lokalizuojasi žarnyne, Capillaria hepatica – kepenyse, Capillaria aerophila – plaučiuose. Šie nematodai taip pat skiriasi dydžiu, vystymosi ciklu bei turi skirtingus šeimininkus, kurių
organizmuose parazituoja. Capillaria philippinensis vystymosi cikle tarpiniai šeimininkai yra gėlame ir sūrokame vandenyje gyvenančios žuvys. Turimais tyrimų duomenimis šis parazitas dažniausiai nustatomas Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno vakarinės dalies valstybėse. Taip pat Irane, Egipte, Indijoje ir Pietų Amerikoje. Capillaria philippinensis vystymosi ciklas vyksta dalyvaujant dviem šeimininkams: tarpiniai šeimininkai – žuvys, galutiniai šeimininkai – paukščiai, mintantys žuvimis, taip pat žmonės. Suaugusios kirmėlės gyvena žuvų, paukščių, žmogaus žarnyne. Jos išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į vandenį, subręsta. Kiaušinėlius praryja žuvys, kurių žarnyne iš kiaušinėlio išsiritusios lervos per žarnos sienelę migruoja į žuvies audinius. Žmogus užsikrečia valgydamas žalias ar nepakankamai termiškai apdorotas užkrėstas žuvis. Susirgus žarnyno kapiliariaze atsiranda pilvo skausmai, vandeningas viduriavimas, pykinimas, vėmimas, kūno svorio kritimas. Pažymėtina, kad žarnyno kapiliariazei būdinga autoinfekcija t. y. į žmogaus organizmą patekę subrendę parazitai, žarnyne išskiria kiaušinėlius iš kurių išsiritusios lervos, toliau parazituoja žmogaus žarnyne.
Klonorchozė – plokščiųjų kirmėlių Clonorchis sinensis sukeliamas susirgimas, kurio metu, esant intensyviai parazitų invazijai žmonėms išsivysto kepenų, tulžies veiklos sutrikimai ir nepakankamumas bei su tuo susijusios pasekmės. Susirgimas plačiai paplitęs Azijos regiono šalyse (Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Tailande, Taivanyje, Vietname, Indonezijoje, Filipinuose, Laose, Kambodžoje) ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Žmonės užsikrečia naudodami maistui invazinėmis lervomis užsikrėstas gėlavandenes žalias, džiovintas, rūkytas ar termiškai nepakankamai apdorotas žuvis. Žmogaus organizme, vykstant virškinimui, lervos išsilaisvina iš cistų ir migruoja per tulžies latakus į tulžies pūslę. Per mėnesį parazitai suauga, subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie nusėda tulžies pūslėje. Tulžiai išsiskiriant į žarnyną, kartu patenka ir parazito kiaušinėlių, kurie su išmatomis pasišalina į aplinką. Kiaušinėliams patekus į vandenį juos praryja sraigės, tarpiniai parazitų šeimininkai. Moliusko organizme iš kiaušinėlio išsilaisvina lerva, kuri per 4 – 6 mėnesius virsta cerkarija – lerva, turinčia uodegėlę ir pasižyminti dideliu judrumu. Šios lervos išeina iš moliusko organizmo, patenka į vandenį ir per odą bei žiaunas aktyviai prasiskverbia į gėlavandenių žuvų, daugiausiai priklausančių karpinių šeimai, organizmą, antrą tarpinį parazito šeimininką. Žuvų odoje, raumenyse bei kituose organuose susidaro cistos, plika akimi nematomos pūslelės, kuriose per 6 savaites subręsta kaip invazinės lervos, galinčios užkrėsti galutinius šeimininkus – žmones, šunis, kates, kiaules ir kt., kurių organizme gali išgyventi nuo 20 iki 25 metų.
Difilobotriazė – tai lėtinė parazitinių plokščiųjų kirmėlių sukeliama liga, kurios sukėlėjas yra žuvinis arba, dar kitaip vadinamas, platusis kaspinuotis Diphyllobothrium latum. Žmogaus organizme parazituojantis kaspinuotis užauga nuo 5 iki 10 metrų, bet kartais būna ir 25 metrų ir suaugęs gali gyventi iki 35 metų. Kaspinuočio kūnas sudarytas iš 300 – 4000 narelių. Galiniai subrendę nareliai yra pilni kiaušinėlių, kurie iš žmogaus organizmo pasišalina su išmatomis ir plika akimi nematomi. Žuvinio kaspinuočio vystymosi cikle dalyvauja du tarpiniai ir vienas galutinis šeimininkas. Tarpiniai šeimininkai yra gėlavandeniai vėžiagyviai ir gėlavandenės žuvys. Galutiniais šeimininkais gali būti žmogus ar žuvimi mintantys gyvūnai. Žmogus užsikrečia suvalgęs kaspinuočių lervomis užkrėstų, žalių ar termiškai nepakankamai apdorotų žuvų. Galutinio šeimininko organizme kaspinuotis suauga ir subręsta, todėl galutiniai šeimininkai yra pagrindiniai infekcijos platintojai. Pasišalinę iš galutinio šeimininko kaspinuočių kiaušinėliai bręsta tik gėlame vandenyje. Kiaušinėliams subrendus iš jų išeina mažos, apvalios, blakstienėlėmis padengtos lervos, kurios laisvai plaukioja vandenyje. Čia jos tampa pirmojo tarpinio šeimininko vėžiagyvio – ciklopo pašaru. Vėliau vėžiagyvius praryja jais mintančios įvairios gėlavandenės žuvys, kurių organizme kaspinuočio lervos vystosi iki invazinės (užkrečiamos) stadijos. Subrendusios lervos įsiskverbia į žuvų raumenis, taip pat gali prasiskverbti į ikrus ir kitus žuvų vidaus organus. Šios stadijos kaspinuočio lervutė yra 1 – 25 mm ilgio ir primena mažas kirmėles. Jų kūnas lygus, be narelių, baltos spalvos. Plėšriosios žuvys užsikrečia maitindamosi ne tik vėžiagyviais, bet ir smulkesnėmis, jau užsikrėtusiomis žuvelėmis, todėl vienoje žuvyje gali būti labai daug šio kaspinuočio lervų. Daugeliu atvejų infekcija išlieka besimptomė (∼80%). Bendrieji simptomai yra silpnumas ir galvos svaigimas; atsiranda pilvo skausmai, žarnyno nepraeinamumas ir viduriavimas. Sunkiais atvejais stebimi neurologiniai sutrikimai (parestezija, regėjimo sutrikimai ir ataksija). Žuvinių kaspinuočių vystymasis susijęs su gėlo vandens gyvūnais, todėl šios ligos židiniai formuojasi arti upių ir ežerų. Pasaulyje difilobotriazė registruojama Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Skandinavijoje, Europoje, Rusijoje.
Opistorchozė yra su žmogaus tulžies pūslės, kepenų bei kasos latakų funkcijų sutrikimu ir šių organų pažeidimu susijęs susirgimas, kurį sukelia žuvyse parazituojančių plokščiųjų kirmėlių Opisthorchis felineus (dar vadinama katininė arba sibirinė siurbikė) ir Opisthorchis viverrini (Pietryčių Azijos siurbikė) lervos. Sukėlėjai O.felineus ir O.viverrini yra 5–12 x 2–3 mm dydžio, gelsvos spalvos, pailgo lapelio formos parazitai. Jie turi du siurbtukus, kurių pagalba tvirtinasi prie gleivinės paviršiaus. Nuo parazitų sugebėjimo prisisiurbti prie gleivinės ir kilo siurbikių pavadinimas. Subrendusios siurbikės išskiria kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Per parą parazitas išskiria apie 1000 kiaušinėlių. Nesubrendę su išmatomis išsiskyrę kiaušinėliai yra nepavojingi žmogui. Siurbikių vystymosi cikle dalyvauja du tarpiniai šeimininkai, o galutinis šeimininkas gali būti žmogus ar įvairūs naminiai bei laukiniai stuburiniai gyvūnai, mintantys žuvimis. Galutinio šeimininko organizme visada parazituoja tik suaugusios siurbikės, tarpinio šeimininko – siurbikių lervos. Galutinio šeimininko organizme parazitai suauga, lytiškai subręsta ir pradeda išskirti kiaušinėlius, kurie su išmatomis patenka į aplinką. Kad parazitas vystytųsi toliau, kiaušinėliai turi patekti į gėlą vandenį. Kiaušinėliams patekus į vandenį, juos praryja moliuskai, tarpiniai parazito šeimininkai. Moliusko organizme iš kiaušinėlių išsilaisvina lervos, kurios per 4 – 6 mėnesius virsta cerkarijomis. Šios lervos išeina iš moliusko organizmo ir patenka į vandenį, kur aktyviai judėdamos prisitvirtina prie žuvų kūno paviršiaus ir per odą bei žiaunas prasiskverbia į gėlavandenių (dažniausiai karpinių) žuvų organizmą. Žuvų audiniuose bei organuose jos sudaro plika akimi nematomas cistas, kurios per 6 savaites virsta invazinėmis lervomis, kuriomis gali užsikrėsti galutiniai šeimininkai. Žmogus užsikrečia vartodamas žalią, džiovintą, silpnai rūkytą bei šaldytą invazinėmis lervomis užkrėstą žuvį. Dvylikapirštėje žarnoje iš cistų išsilaisvinusios lervos migruoja į kepenis, tulžies pūslę ir kasos latakus. Per 3–4 savaites virsta suaugusiais parazitais ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Siurbikės žmogaus organizme gali gyventi iki 10 ir daugiau metų. Opistorchozė paplitusi Rytų ir Pietų Europoje, buvusios Sovietų Sąjungos Azijos šalyse, Sibire. Taip pat Pietryčių Azijoje, daugiausia Tailande ir Laose. Liga labiausiai išplitusi upių baseinų teritorijose, kur yra geros sąlygos tarpinių šeimininkų (moliuskų, žuvų) gyvavimui, taip pat vietovėse, kuriose gyventojai maistui naudoja daug žuvų. Ligos inkubacinis periodas 2–4 savaitės. Pradžioje gali būti karščiavimas, prakaitavimas, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, odos bėrimai, akių vokų patinimai. Padidėja kepenys, limfmazgiai, rečiau – blužnis. Vėliau, išsivysčius lėtinei ligos stadijai, atsiranda skausmai po dešiniuoju šonkaulių lanku ir skrandžio srityje, išryškėja tulžies pūslės ir kasos uždegimo simptomai, galima gelta, daugeliui ligonių padidėja ir būna skausmingos kepenys, ligonius vargina galvos skausmai, nemiga, prakaitavimas, prislėgta nuotaika. Profilaktinės priemonės Zoonozių sukėlėjai žmonėms dažniausiai perduodami tiesioginio ar netiesioginio kontakto metu per maistą, užterštus daiktus, namų apyvokos reikmenis ar įrankius, per pažeidimus odoje; taip pat sukėlėjai gali būti pernešami/ perduodami vabzdžių arba nurijus ar įkvėpus. Nuo daugelio infekcinių ligų galima apsisaugoti laikantis pagrindinių higienos reikalavimų:
– Asmeninė higiena, rankų plovimas prieš gaminant ar vartojant maistą, pasinaudojus tualetu;
– Negalima valgyti, gerti, atlikti makiažo ar naudoti tabako gaminius, kai dirbama su žuvimis ar žuvų laikymo vietose;
– Nevalgyti žalių ar nepakankamai termiškai apdorotų žuvų. Ypač tai aktualu būnant šalyse, kuriose registruojami minėti susirgimai. Atvėsinimas, sūdymas ar džiovinimas nenukenksmina paminėtų ligų sukėlėjų;
– Sugautas ar įsigytas šviežias žuvis kruopščiai ir kaip galima greičiau išvalyti, siekiant sumažinti parazitų migraciją iš žarnų į raumenis;
– Žalių žuvų dorojimui turėti atskirus įrankius, lenteles, kad parazitai nepatektų ant stalo, švarių indų, paruošto vartojimui maisto. Imtis priemonių kryžminės taršos išvengimui nuo kitų produktų ar apyvokos reikmenų;
– Neragauti žalio žuvų faršo;
– Nemaitinti žaliomis žuvimis šunų ir kačių tose vietovėse, kur yra susiformavę ligų gamtiniai židiniai
– Neteršti vandens telkinių žmonių ir gyvūnų išmatomis;
– Dirbant su žuvimis ar jų produktais pramoniniu būdu rekomenduojama/ reikalaujama dėvėti apsauginius akinius, kvėpavimo takų apsaugą, pirštines, specialius apsauginius, vandeniui nelaidžius drabužius;
– Dirbant su akvariuminiais gyvūnais, gyvūnų audiniais, jų atliekomis, rekomenduojama mūvėti pirštines ir (arba) apsaugines rankoves, o po kontakto nusiplauti rankas;
– Reguliariai keisti užterštus darbo drabužius, juos plauti atskirai nuo kasdienių drabužių;
– Kontaktuojant su žuvimis ar neapdorotais jų produktais, vandeniu iš akvariumų ar žuvų laikymo vietų, vengti jų sąlyčio su pažeidimais odoje. Asmenys, turintys užkrėstų žaizdų, kuriose pasireškia patinimas, paraudimas, skausmas, skysčių nutekėjimas ar karščiavimas, turėtų kreiptis į gydytoją;
– Žuvų laikymo vietas ir žuvų priežiūrai naudojamą įranga laikyti švariai, reguliariai dezinfekuoti. Naudoti valymo būdus, kad nešvarus vanduo ar aerozoliai nepatektų ant kitų objektų.
Pažymėtina, kad pramoninės žvejybos būdais pasaulio vandenynuose ir jūrose sugautos žuvys labai dažnai yra užšaldomos sugavimo vietose. Giluminis šaldymas yra vienas efektyviausių būdų, užkertant kelią galimam žuvų parazitų sukeliamų ligų plitimui. Tačiau apdorojant akvakultūros ūkiuose užaugintas ar mėgėjiškos žvejybos metu sugautas žuvys, giluminis šaldymas netaikomas, todėl būtina laikytis aukščiau paminėtų priemonių.
